In Lithuanian
This Is Not A Theatre Company
(in Lithuanian)
„This Is Not A Theatre Company“ kuria dalyvaujamąjį, daugialypės juslės, interaktyvų ir vietos sąlygomis pagrįstą šokio teatrą, kurį galima ne tik matyti ir girdėti, bet ir uostyti, liesti bei ragauti.
Mes naudojame žaidimą (kaip daiktavardį ir kaip veiksmažodį), siekdami skatinti kritinį mąstymą, daugialypį pojūčių įsitraukimą ir radikalią empatiją. Mūsų kūriniai nėra pasyviai suvokiami; publika kuria kartu su mumis ir taip aktyviai ugdo savo kūrybiškumą.
Mūsų spektakliai vyksta baseinuose, kavinėse, butuose, voniose, metro, keltuose, spintose, kiemeliuose, parkuose, virtuvėse ir kitose vietose. Bendradarbiaujame su menininkais ir žiūrovais iš viso pasaulio.
Mūsų tikslai – išplėsti pojūčių, per kuriuos patiriamas teatras, spektrą, išplėsti teatro apibrėžimą ir kurti spektaklius su žiūrovais, o ne jiems.
Erin B. Mee Ambassador of Purposeless Play and Goofy Events for the Republic of Užupis
Erin B. Mee Ambassador of Purposeless Play and Goofy Events for the Republic of Užupis
”Rasa-festa” Manifestas
Erin B. Mee ir Jessie Bear
Šiandien, kaip ir kiekvieną kitą dieną, teatras esmingesnis nei bet kada – jis reikalingas mums pakurstyti, objektyvuotis, paraginti klausinėti, stebinti, patogintis, išsigąsti ir priešintis jam. Jis reikalingas mums kad galėtume praktikuotis mono-taskinime. Jis reikalingas mums kad galėtume kurti communitas. Jis reikalingas mums kaip kūrybiškumo pratimas kiekvienam kas jame dalyvauja. Žinoma, ne kiekvienas teatras čia tinka. Kai teatras statomas scenoje, svetainėje, su sofa, ir byloja apie baltuosius, suvedančius sąskaitas su mirtimi ar šeimos paslaptimi, bei yra parašytas mirusio baltaodžio bičo, aš į tai atsakau: “Na, gerai, tiek jau to, bet tu dar turi mane įtikinti savo svarba; juk tu tai žinai?” Kartais šitoks teatras žino. Ir tai visad maloniai stebina. Bet man patinka brudnas, gruoblėtas, mąslus ir stebinantis teatras, pastatytas bet kur, tik ne teatre. Man patinka teatras kuris neejakuliuoja. Pasaulyje mums to ir taip pakanka. Aš nemyliu linijinio teatro, davedančio mane iki vienkartinio klimakso, po kurio seka sigaretė. Man patinka nelinijinis teatras su daugeliu orgazmų. Man patinka show, trūnkantys 30 dienų, toks kaip “Ramlila”, ar “41 naktį” kaip “kutiyattam”, ar bent šešias valandas, kaip Ivo Romano “Tragedijos”. Nes man patinka kai aš neturiu priėjimo prie visko, man patinka dalyvauti kažkame didesniame už save, kai aš nesu vien produkto vartotoja. Man patinka rasic teatras kviečiantis mane paragauti situacijos esencijos, esmės, to įnešti savo trigrašį, lūkuriuoti ir gardžiuotis, o ne likti atsitraukius, objektyviam, ir vertinti, teisti, smerkti. Man patinka darbai su atvira pabaiga, kuriuose pati turiu įžvelgti prasmę užuot laukius kol man paaiškins, ką aš turiu apie ją manyti. Man patinka pjesės, gabalai, per kurias aš turiu naujų patirčių ir sutinku naujus žmones, galvoju naujas mintis, naujai jaučiu. Man patinka teatras, kuris pasitiki manimi. Man patinka teatras tikintis mano narsa, tikintis mano sugebėjimu būti būti nepatogiai ir suprasti, arba nieko nesuprasti. Man patinka kai mane apkabina. Man patinka nepatogus, nepadorus akių kontaktas. Man patinka teatras, nuo kurio mano rankos tampa limpūs, delnai prakaituoja, o dantys kalena. Man patinka teatras, maitinantis mane, bet prieš maitinant atsiklausiantis ar jam leista, nes, žinote, kartais žmonės yra alergiški tam ar anam valgiui. Man patinka teatras kuris kvepia, turi skonį, turi apčiuopiamumą, kurį aš galiu paliesti. Man patinka glostyti velvetą, cigaretės dūmelis , draskyti nagais burlapą (drobulę), česnako dvokas. Ir kava. Ir burbonas. Man patinka šokolado šokis, kurio choreografas – jūsų liežuvis liečiantis jūsų gomurį. Man patinka teatras, kuriame turi serviruoti personažams vodką, degtinę, samanę. Ant padėklo. Man patinka desertai, serviruojami japoniškoje arbatos ceremonijoje – valgomi haiku įsikūnyjimai. Man patinka kalbantys natirumortai: patinka pokalbiai tarp butelio ir vazos. Ką jie pasakytų vienas kitam? Man patinka mainai tarp obuolio ir persiko. Man patinka teatras, kuris prašo tave atsigulti ant grindų šonu, kad parašytum poemą. Man patinka teatras kuriame tu šoki ant stalų. Man patinka teatras permąstantis žiūrovo vaidmenį. But aš nenoriu kudakuoti kaip višta. Man patinka teatras atvedantis mane į savo naujas bendruomenes. Man patinka teatras, nuvedantis mane į naujas planetas. Man patinka teatras, vykstantis po žeme, gatvėje, baseine, per pietus, kelte, metro, kapinėse, apleistame name. Man patinka panardinti kojas į pjesės vandenį. Man patinka teatras pro kurį gali praeiti, po kuriuo gali palįsti, kurį gali peršokti, praeiti šalia. Man patinka teatras, priartėjantis prie tavęs, ir teatras kuris tau mojuoja. Man patinka teatras, tūnantis tyliai ir laukiantis, kol jį atrasi. Man patinka praeiti istoriją kaip aš praeinu ją Piazza Armerina, kur istorija guli ant grindų, išklota mozaika, ir tu turi apeiti aplink ją kad perskaitytum. Arba vitražų seka Monrealio katedros languose, kur istorijos pasakojamos sienose, ir turi eiti nuo vinjetės prie vinjetės. Man patinka pravažiuoti pro pjesę, kaip tai daroma “The Ride”. Norėčiau atsistoti viename tokiame taške Yorke ir iš jo žiūrėti serijas viduramžių misterijų visa parą ar dvi. Man patinka teatras kaip ritualas. Man patinka girdėti scenoje kelais kalbas iš karto. Nepažįstu nei vieno žmogaus, kalbančio tik viena kalba. Man patinka mudros ir gestų kalba – patinka suprasti kalbą akimis, o ne ausimis. Man patinka 4:33, Water Music, Cut Piece, Couple In A Cage, Fires in the Mirror, the Hasty Pudding theatricals, SITI's Rite. Man patinka mėtyti kauliuką. Man partinka būti įveltai. Man patinka teatras, kurį dailė ir skulptūra įtakoja labiau už romaną. Man patinka aklųjų teatras, invalidų ratukuose teatras, žmonių su Dauno sindromu teatras, poliomelito susuktų žmonių, žmonių, sergančių diabetu. Man patinka bet , suabejojąs šiuolaikinias “normalumo” apibrėžimais. Kas iš mūsų dar yra normalus? Man patinka teatras, kuriame vaidina visų rūšių kūnai. Visų kontūrų, ūgių, kvapų, spalvų, amžių; dainuojantys kūnai, šokantys kūnai, kūnai, švenčiantys atsitiktinių susitikimų grožį. Man patinka teatras, kuriame vaidina pingvinai ir žiūrkės. Man patinka teatras nebijantis prisipažinti kad jis išsigandęs. Man patinka teatras vieną akimirka švelnus, šiltas ir svetingas, o sekančią – šaltas, nedovanojantis ir gąsdinantis . Man patinka teatras, flirtuojantis su manimi, merkiantis man akytę.
Į lietuvių/užupio kalbą vertė Jo Ekselencija Tomas Čepaitis, Uzupis Republic Minister of Foreign affairs, Sept. 1, 1926.